Stiklai pažirę jau plačiai,
ir neviltis pro rakto skylę spokso.
Vieniems apkartę šie namai,
kiti iš amžinybės žvelgia bokšto.
Tik žemė ilgisi žmonių.
Ji saugo prakaitą pralietą,
neužmirštuolių vainiku
pridengdama skaudžiausią vietą.