Sukiojosi vėjas po plynes, laukus,
Melodiją ilgesio grojo,
Tik garsas vis sklido vienodas, baugus,
Be širdį užliejančio grožio.
 
Bandė dar groti namų kaminais,
Bet kaip apsiginti nuo dūmų?
Tad greitai, užkimęs suodžiais juodais,
Nusiprausti prie upės nurūko.
 
Sukiojos pakrantėj po smilgas senas,
Joms dainą pernykštę minėjo,
Tik tas, kas nudžiūvo, argi besupras
Atklydusį liūdesį vėjo.
 
Jau būtų skubėjęs, bet užkliuvo skvernai
Už maumedžio jauno šakų,
Ir suskambo kažkas ten viršūnėj aukštai
Taip tyliu ir švelniu varpeliu.
 
Ne variu gal skambėjo, galbūt tik šnarėjo
Medinių varpelių šimtai.
Paukščiai klausės, kaip maumedy švilpavo vėjas
Ir grojo šį kartą linksmai.