Kasydamas antrą aptalžytą skruostą,
Žiūrėk atidžiau — gal ir peilis į nugarą?
Agresorius tiria, ne kas tu, bet koks tu?
Prie dangiškų vartų sargai žioplius subara.

Sprangi dažną kartą lengvatikio duona,
Jei protas savasis patarti negali.
Kam atsuki skruostą, nesaugoji odos?
Esi gal auka, jei žiauriam duodi valią?

Žinau — nesinori tramdyti beprotį,
Gyvent patogiau nesusitepant rankų.
Užkandi pelnytai besprūstantį žodį,
Menkystai pajust, koks jis piktas, netenka.

Iškeiktas jo kartą, sulauksi ir antro,
Yra padermė — anei gėdos, nei sąžinės.
Manai, kad kentėdamas tokį tu — šventas?
Šventesnis tada, kai per daug neišgražini...

Juk sandėriui vykstant svarstyklės vienodos
Ir grąžai naudoji tą pačią valiutą.
Lai širsta beprotis, bet neliečia odos,
Lai žino, kad tu — ne šakalas. Tu — liūtas...