Pabelsk ir tau atidarys
(Nereikia garsiai belsti – tyliai).
Ir pro užvertas ledines duris
Atskris melsvai rausvi kikiliai.
 
Nesulaikys speiguota vienuma
Mažų, judrių paukštelių pulko –
Tu vis klausysi liesdama
Stygas pavasarinio smuiko.
Ir natos kris gėlėm, gėlėm –
Šalpusnių geltonom saulytėm...
 
Sekundėms, mirksniams bent keliems
Žiema nutols.
.
Po to ims lyti.
Ir vėl giedrės, ir vėl lynos –
Kad sniegą, šerkšną sunaikintų.
Be lyčių upės mėlynuos...
 
Tu pertrauki mane: „Kelintą
Pabelst ir man atidarys,
Negarsiai belsiu – tyliai, tyliai..?“
...............................................................
 
Aš nežinau...
Turi pajaust kada atskris
Melsvai rausvi pavasario kikiliai.