Algboro tyla arba Meilė prie jūros stebint laumžirgiui
Ponas Sikorskis pabudo anksti –
į veidą jam Algboro Saulė švietė.
Ji buvo poetiškai ryški ir lanksti
kaip Laumės žirgo sparnai gėlėti.
Galì ir man sugauti TĄ vėją
įmigusį kažkur prie lovos greta?
Paprašė p. Sikorskio poetė siuvėja.
Jos vardas lyg tai Violeta?
Pajusti delne jį labai norėjau
tada, kai sutikau, Sikorski, Tave...
O, konstruktoriau, tu mano vėjau,
Tave mačiau lekiant oru gatve.
Norėčiau ir aš tokio laum-žirgo –
ramaus ir romaus kaip ši diena,
kad net smiltelė po juo nesumirga –
tokia graži Palangos jūroj tyla...
Žinau, tas Laumžirgis – tai turtas.
Tylėk ir nieko, pone, nesakyk.
Esi Žmogus nuo grožio jo užburtas –
jaučiau paliesdama malūnsparnį nesyk.
Bet Tu tyli, Sikorski, taip čia gera,
nes esame šalia Ž. Ž. greta...
Tylos šventovėje mylėtis dera.
Šalia – žaliai liūliuojanti banga...
...................................................
Ponas Sikorskis pabudo anksti –
Į veidą Saulė šypsodamos švietė.
Jūra tą rytą buvo ryški ir lanksti –
Algboras Laumžirgiu skristi kvietė.