Vis rodome-antai, aušra. Ji iš rytų.
Bet žmoguje kitaip aušroja, temsta.
Ir aš aplink save dažnai sukuos ratu,
Bet, regisi, kad šito neužtenka.

Galiu sutemti rytmečiui aušrojant.
O patekėti vakaro blausioj šviesoj.
Galiu paverkti, kai kiti dainuoja
Ir padainuoti kito nedalioj..

Renku į delnus krintančias sekundes,
Lipdau į  valandas, dienas, metus.
Ir  nors many dar blaškos  Don Kichotas,
Bet dingsta poreikis kovų kilnus.

O Dulsinėjos balsas tyloje ištirpsta.
Malūnai skraido akyse ir... miršta.