Biologas iškratė tabakinės turinį, atsargiai įdėjo sustingusį laumžirgį. Išskleisti sparnai vos sutilpo, taip ir uždarė jį nejudantį tamsioje dėžutėje. Ta dėžutė niekam daugiau nežinant buvo saugiai įnešta į kosminį laivą, tik tiek ištyrimui to keisto fenomeno, kuris vadinamas laiku.

  Trys komandos nariai,kapitonas, biologas ir karininkas, išskridome į antrąją sistemos planetą.
Kai prasiveržėme pro paskutinį atmosferos sluoksnį, biologas atidarė tabakinę. Prie ryškios kaitrinės lempos įsižiūrėjo į sparnelius – jokių ypatingų žymių.

  Paviršinę apžiūrą sutrukdė kapitonas, pranešdamas, kad pajutęs didelį silpnumą rankose. Jis demonstratyviai kelias minutes bandė sugniaužti kumštį. Pirštai lenkėsi per lėtai, keistose padėtyse nustodami judėti. Laivas, netekęs pilotuojančiojo, liko dreifuoti kosmose kaip nereikalinga nuolauža.

   Po poros dienų dreifavimo kapitonas visai nepajudino rankų, netrukus ėmė silpti ir kojos. Tuo pat metu tabakinėje atgijo vabzdys. Jis visada buvo gyvas, tik sustingęs, visai kaip bakterijos pereina į neaktyvią būseną, kai nepalankios sąlygos, arba kaip už stiklo žiemojančios musės. Vabzdys žiemojo.

 Žiemojo visa planeta, dabar jau likusi už saugių atmosferos sluoksnių, kaip už kiaušinio lukšto. Buvo nežinoma, ar laikas pajudėjo nuo tada, kai prasibrovėme atgal į kosmosą, kai suardėmė to lukšto vientisumą. Laive laikas po truputi stojo, laikrodžių rodyklės po ilgesnės pauzės prašokdavo iš karto tris sekundes. 

   Siena ropojo laumžirgis, kartais nutūpdamas ant nejudančio peties ar kelio. Trys komandos nariai liko keistose padėtyse – dar pražiotomis burnomis po buvusio pokalbio ar po bandymo pagauti paskutinį oro gurkšnį. Laikrodžių rodyklės nebejudėjo. Tik po mėnesio trakštelėdama perdegė lempa.