Prasisagstė naktis daugiažvaidždę tamsos palaidinę
Ir pasklido visur palaimingi Morfėjo kerai.
Jeigu lauki ko nors, jau stikle būsi skylę ištrynęs - 
Juk ne šiaip sau budi ir vidurnakty dar nemigai?

Kas kristalais rupiais prasivėrusią žaizdą tau sūdė?
Kas šviežiausius randus iki kraujo išdrįso draskyt?
Kam pusnynuos braidyti paleidai sargaujantį šunį?
Nors akis išsidurk - nė šešėlio aplink nematyt.

Akyse ne krislai, ten tik menamas nemigos žvyras,
It švininė galva nesuraizgo punktyro minčių.
Į sveikatą keli ne šampaną - stiklinę kefyro,
Pamaina pasibaigs, su savim vėlei leisies lenkčių.

Rutina - be aistros, čia susiplaka dienos ir naktys,
Apkamšys ir paliks neaptvarstytą jausmą kraujuot.
Ir iš kur vaizdinys, kad naktis palaidinę prasagstė?
Gal todėl, kad dusai iki ryto belangiuos namuos?

Gal vienatvės bausmė nekalčiausius be teismo ištinka?
Išsisklaido kerai, tad apgaulės Morfėjo bijai?
Horizonto krašte varva žaros iš rytmečio indo.
Koks pasakė kvailys, kad ant kūno savi marškiniai?