Žaviai

neskaitau iš vandens tavo veido raidžių
kai naktis nesibaigia net dieną
trupinėlis žibinto girliandų keistai intymių
su virpėjimu ryto ir baime nakties

taip žaviai aš išalkęs aistra be jausmų
vėl atsiklaupiu prie savo kapo
pažiūrėk kaip šiąnakt išprotėti galiu
be tavęs su tavim su savim tik ne vienas

mes pašiurpom nuo įspaudų su ugnimi
kai diena neprasideda niekad
su kaitra su šalčiu mums visai nesvarbu
kaip sujungt savo kūnus į vieną
Vilis Normanas