Srūva ryto šviesa pro šerkšnotus langų vitražus,
Tyliuose kambariuos tebeklaidžioja snūdūs sapnai. 
Kaip sutrinka dermė — vos žinutę pakanka atsiųst,
Kad šioj kriauklėj namų tu laimingas nei kiek nebuvai,
Kad visam išėjai, atminimai yra tau kupra,
Buvo duona sprangi, tulžimi buvo mieštas vanduo,
Kaip žaizdotas jautei, išganingo kad vaisto nėra
Ir jei liksi, tai teks tylomis mirtinai nukraujuot..

Aš apstulbus žiūriu pro šerkšnotus langų vitražus.
Ima lietis vaizdai. Jau gailiuos, kam anksti pakirdau.
Ar galėjo žinia man per klaidą atėjusi būt?
Būčiau jautus ką nors, kai išeinant tave bučiavau...
Kyla spiečius minčių. It belasivė blaškaus po namus —
Lyg ieškočiau kažko, ką paslėpus kažkur pamiršau.
Įdienoja. Jau temsta. Grįžti tartum belgas ramus, 
Atrandi, kad aš daiktus sukrovus į ryšulius jau.

„Išeini?" — apsižvalgęs šiek tiek nustembi.
„Ne, maniau..." — ir kaip vaikas staiga pravirkstu.
Po galais! Kaip galėjau net drįsti manyt,
Kad tą kvailą žinutę šį rytą man atsiuntei tu?
---
Srūva ryto šviesa pro šerkšnotus langų vitražus,
Dar iš vakar namuos lyg po karo pažirę daiktai.
Atbundu glėbyje. Miegas buvo saldus kaip medus,
Ir šypsausi plačiai, nes laimingas šalia pabudai...