Nedainuosiu naktelei, sakiau nedainuosiu,
Tamsumos juk ir taip jau pakanka.
Vien tik rytą, tik skaistų per naktį sapnuosiu,
Jam vienam tiesiu savąją ranką.
 
Tik mėnulio delčia ilgesingai taip žiūri,
Tik žvaigždelės akelėmis mirksi,
Ne, ne vien juodą spalvą naktužė gi turi,
Švelnių burtų man jos nepamiršti.
 
Kas primintų lopšinę vaikystės dienų,
Jei motulė sapnuos neateitų,
Jei anūkai, nuklydę už marių gilių,
Nepriglustų nors kartais prie veido.
 
Kyla žvilgsnis viltim į svaiginantį aukštį,
Taip pakilti ir skristi jis traukia,
Noris virsti mintim į sparnuotąjį paukštį,
Juk jauti, kaip tavęs tenai laukia.
 
................................................
 
Bus diena, bus šviesu, tik bijaisi, kad  ją
Pribjauros vėl koks intrigų meistras,
Gal todėl ir geriau užsimiršti nakčia,
Į žvaigždynus svajonėmis leistis.