Iš mieguisto dangaus gelia nuorodom spindinčios brydės,
Kur kalvų duburiais teka mįslės į atverstą kortą.
Apžavėtos kerų savo nuodėmes akys nutyli,
Kad galėtų ir vėl nuo pradžių pakartot nekartotą.

Šaltos pusnys nakty, kaip šilti nutekėjimai, slidūs,
Lyg gelsvais spinduliais iš aukštai spinduliuotų dagiliai.
Viduje šerkšno tiek, kad prilipęs ne šaldo, o gydo,
Išalsuota tavim, tvinksi laiko ląstelė ir skyla.

Rankų posūkiuos dvi baltos gulbės pakyla ir krenta,
Du šešėliai lange, du vijokliai linguoja ir vejas.
Mėnesienos sparnu baltas angelas virpa į krantą,
Už šio posmo tolyn skrenda parašte stepių erelis.