Ir kaip man nesušalt prie tavęs tokio šalto,
Retežiuos ledo, matyt, ilgam nurimusio?
Tiktai gerai žinau — čia Nemunas nekaltas,
Jį šėlstanti žiema prie kranto prirakino.
 
Galvojo sulaikyt tą begalinį siekį
Nubėgt per Lietuvą į jūrą, į marias,
Ir tik tada ilsėtis, pergalę pasiekus,
Surinkus į save visas šalies upes.
 
Naivi žiema! Sena, tačiau nežino —
Kas buvo laisvas – laisvas tas ir bus.
Kiek dėtų pančių ir sunkių grandinių,
Sutraukys jas, kaip potvynis  ledus.
 
Ramus tik iš paviršiaus, gelmėj nemiega,
Sava vaga vis veržiasi pirmyn.
Laukai, ūksmingos girios ir miestai lieka,
Kaip akmenys pakrantės vandeny.
 
Išlakios žalios pušys, balti beržai šarmoti
Ir mėlynas, lyg skambantis dangus.
Vingiuoja Nemunas baugiais ledynų plotais,
Kaip visados gražus ir išdidus.