Iš negirdėjimų
                ateina tylos - - - 
Įstiklinę akis 
                praūžia traukiniai
Ir svetimųjų pėdos
                grindiniuose.
O tu klausai
                klausai – 
Už daugel kilometrų
                tą pačią naktį, kaip
perkūnas trenks
                vaikystės ąžuolą
kapeliuose ant kalno – 
                Sodyboje šviesa užgęsta. 
Ramus. Žinai. 
                Laiku, kaip visada, 
                miegot nuėjo...
Neamtels šiąnakt jau
nė vienas šuo...

Tik vėjas – 
         Bumsi obuoliai į žolę – 
                                   Vėjas. 

O gerosios, o ramiosios, 
Jūs, tylos, mano negirdėjimų, 
su nubanguojančiom melodijom, 
kurias dainavo amžinątilsį
                             kaimynė kaime,
ir dviračio girgždėjimo per žvyrkelį, 
kiekvieną ankstų rytą, 
kai važiuoja melžti karvių - - - 

Kiekvieną ankstų rytą
mano negyvenimo.