O tu, raiboji metsakė̃le ,*
kiek tavo ašarėlių pribyrėjo,
ar duonelė tavo užderėjo
tokioj trumputėj vasarėlėj.
 
Kai dalužes tu  padalinsi
baltais žiedais konvalijų,
ir tiems bėduliams ir bedaliams
asiūklių  duonos priauginsi.
 
Pabirs žiedlapiai konvalijų — 
trumpučiai laimės burtai:
nevysta tik asiūkliai šiurkštūs —
bedaliams duonos iki valios.
 
Sakyk, raiboji slapukė̃le,
nejau laimužė  žemėj slypi?
Bėduliams vargas taip prilipęs,
kaip prie kojų sunkios kelio dulkės.
 
Slapi piktoji metsakė̃le,
juk tu šį rytmetį šile,
plėšriuoju vanagu pakilus,
gulbelę dalią  nužudai.
 
Lemtis kai ima negrąžina,
jei dovanoja tai žaltvykslę.
Sukruvintos plunksnelės  virpa
ant  nurudusių  vėjokšnyje smilgų...
*gegutė