Lemtis
Ne tau, Martynai, mėlynas dangus,
Ne tau, berneli, rožėm klotas kelias.
Nelemta joti tau ristu žirgu —
Tau teks risnoti ant raišos kumelės.
Gimei ne viloj. Ne minkštam lopšy
Prabėgo pirmos tavo vargo dienos.
Čiulptuko tau neteko išprašyt.
Ir gėrei ne motulės — karvės pieną.
O kai paaugai, vietoje draugų
Jaunesnį brolį supti patikėjo.
Be bendraamžių buvo nesmagu.
Ką padarysi, taip, matyt, reikėjo.
Mokykloj būt neteko ereliu.
Buvai tik pilkas paprastas žvirblelis,
Nedrįstantis išlįst iš pašalių
Ir pasipainioti kitiems ant kelio.
Paskui patiko tau viena pana,
Tėvų turtingų vienturtė dukrelė.
Tačiau tėvai ją sudraudė: „Gana.
Tepasiieško sau lygios panelės".
Ir vienas leidi liūdnas dieneles,
Praradęs net menkiausią savo viltį,
Nesižvalgydamas į paneles,
Nesitikėdamas, kad jos tave pamiltų.
Tai kurgi klaidžioja tava sėkmė?
Kaip laimę šiam pasaulyje surasi?
Klausyk, Martynai, tik nebūk mėmė —
Palik kumelę, šok ant žirgo drąsiai.