Balti pelenai iš dangaus

Tavo veidas senas, raukšlėtas...
Pianinas, erdvus kambarys.
Tu grojai lėtai ir svajingai –
Snigo baltais pelenais.
Tu užkūrei jai laužą
Iš visko, kas buvo.
Laužo liepsnos vijosi, šoko
Pagal Tavo melodiją...
Šildė ją.
Tu panėrei rankas jai į plaukus –
Tyliai tarp pirštų tekėjo plaukai…
Tik kur ji?
Jos nėra,
Tik vėjas
Pelenus baltus pažėrė
Iš dangaus…
Iš ten ji atėjo.
 
Nikole Bergman