Balti žirgai
Mes per gyvenimą praeinam kaip per dykumą,
O mūsų pėdsakus gan greit užpusto vėjas.
Bet kol gyvename, mes naiviai naiviai tikime,
Kad nepraeis kas nors nepastebėjęs.
Pr.:
Bet mirs tie pėdsakai kartu su širdimis,
kurios tave kadais mylėjo.
Ir nieks jau neis tavo pėdomis,
Nes jos bus užpustytos vėjo.
O šis pasaulis – didžiulis, neaprėpiamas
(Baisus atstumas: rytai ir vakarai).
Baltais žirgais mes per pasaulį lėkėme
(Juk mūsų viltys – tai balti žirgai).
Pr.:
Ištirps žirgai lyg debesys balti
Vėjuotą dieną, blaškomi vėjo.
Tačiau ar būsime kalti,
Kad mūsų nieks nepastebėjo?
1981 m.