Pajūryje sėdėjo ponas Sikorskis
ir, žiūrėdamas į ramų vandenį,
džiaugėsi taika.
Koks geras dalykas yra progresas,
mąstė ponas Sikorskis,
bet jo širdyje buvo tuščia,
nes ji negalėjo į dangų pakilti.
Ir štai atskrido laumžirgis Kastytis,
kuris mokėjo žmoniškai kalbėti.
Tai vis mąstai, konstruktoriau, ar ką?
Pailsėk, pavargo tavo iškankintas protas.
Išgirdęs žemaičių kalbą, ponas Sikorskis
nužvelgė nuostabų gyvį
nuo galvos iki sparnelių
ir labai nudžiugo:
Būk mano modeliu, maldauju,
ir puolė prieš jį ant kelių.
Tą dieną laumžirgis tapo žvaigžde,
o ponas Sikorskis išsprendė
svarbiausią savo gyvenimo uždavinį.