Tyla
Galì gal man sugauti vėją
įmigusį kažkur greta?
Pajusti jį labai norėjau
tada, kai sutikau Tave...
Norėčiau žirgo, Laumės žirgo –
ramaus tokio, kaip ir ši diena,
kad net smiltelė nesumirga –
tokia graži aplink tyla...
Žinau, tyla – tai mūsų turtas.
Tylėk ir nieko nesakyk.
Žmogus joje esi užburtas –
tą mes pajutome nesyk,
ir ta banga... švelniais piršteliais
vos vos smiltelę liesdama
ją glaudžia ir ramybę kelia
sava, gaivinančia vėsa...
Ir Tu tyli, ir mums taip gera,
nes esame abu greta...
Tylos šventovėje tylėti dera.
Šalia – liūliuojanti banga...