Kadaise, kai dar buvau neprityręs lakūnas, panorau pažinti pajūrį. Galvojau: skrisiu palei bangų nuplautus blizgančius akmenėlius. Pavargęs prisiglausiu kriauklelėje.
   Jeigu būčiau skridęs aukštai aukštai prie debesų, nereikėtų bijoti, kad kažkas mane kliudys, tik vėjas virpintų sparnelius. Gerai, kad likau apačioje, dar tokį menką laumžirgį kaip aš būtų nusinešusi žuvėdra. Prie pat jūros irgi nesiartinau, kad neaptaškytų bangos.
   Taip viską apgalvodamas, pamiršau dairytis viršun – kažkas atsitrenkė į mano sparną. Teišgirdau tylų „bumbt“ ir susirūpinau – reikėjo nutūpti, apžiūrėti, ar nesužeidžiau sparnelio. Sužeistas sparnas lakūnui – labai blogas ženklas. Gali tekti dienų dienas ropoti smėliu, kaitinant saulei be jokio šešėlio.
  Tūpti vis neskubėjau, nebuvo patogios vietos. Tolėliau pamačiau išsirausiantį keistą padarą – krokodilą. Priskridau arčiau – gi niekada nesu matęs. Tai priskridau, tai vėl atsitraukiau. Tik prisiartinau, ir krokodilas išžiojo savo plačius nasrus, būtų galėjęs dangų praryti. Atsitraukiau ir vėl, bet nebijojau. Smagu pasidarė, pajutau kutulį ant pilvelio kaip musę, ropojančią ant saldžiai miegančio odos. Tai smagumas, tai nuotykis!
   Ilgai sukau ratus aplink tą padarą, saugodamas, kad nedingtų. Kiek žinau, dabar vienintelis mūsų giminėje esu jį matęs. Galvojau – pakalbinsiu, bet nenorėjau trukdyti maloniai kepintis saulėje. Nusprendžiau nutūpti blogiau pastebimoje vietoje – krokodilui tiesiai ant nosies. Drąsus buvau, drąsiausias iš mūsų giminės.
   Labai pavargau, kol galiausiai nusileidau apsunkęs ant krokodilo. Šis turėjo neįžiūrėti savo nosies galiuko, todėl buvau saugus. Ramus užmigau, nė sparneliu nepasirūpinau. Prabudęs pastebėjau, kad tik ant medinės lentos esu nutūpęs.
   Nė  pats nežinau, ar per miegus nuskridau į kitą vietą, bet turbūt mane pernešė. Tai buvo nuotykis! Keliavau ant krokodilo nosies.