Palūkėk, neišnyk, kol aš nardau gilyn po užakti grasinančias properšas
Drumstame vandeny tarp briaunuotų skubrių nešmenų,
Kol galmonių aidais odą eižinčią sau susilopysiu,     
Kol neuronais sijosiu — miražas? Sapnuoju? Menu?    

Oras drasko plaučius nuo drėgmės sušerkšnėjusios dūriais.   
Palūkėk, neišnyk — gaivini, ne klastingai žudai. 
O kaip tvaska širdis glėbyje srautą gildantį turint, 
O kaip sveria rankas neišpildomi jau pažadai! 

Nukraujuosiu? Nuskęsiu? Gal būt. Taip, tikiuosi, tave pasivysiu. 
Kam ta kūno našta? Ir be jo sielą siela pažins.
Ar vienaip, ar kitaip jau atidaviau ilgesiui viską.
Palūkėk, neišnyk ir mane su savim pasiimk! 

Nusivyliau — ir vėl upė išmetė kūną į krantą,  
Iškankintą, žaizdotą, apdaužytą briaunotų lyčių.
Tu — miražas? Sapnuoju? Menu? Neuronai dabar nesupranta,      
Bet veržiuos pas tave. Ar jauti, kad nepaisau kliūčių? 

Beprotybė? Žinau. Tu taip pat dėl manęs padarytum, 
Štai todėl ir plakuos tarp ledinių būties nešmenų. 
Prašo žmonės dažnai, kad kas duotų gyvenimą kitą, 
O man šito per daug, ne miražas, ne sapnas — menu...