Po ilgų dvejonių pasiryžau vėl pabandyti. Įlindau į apdulkėjusią palėpę, atplėšiau senienų prikimštą dėžę ir išsitraukiau tai, kas jau ilgą laiką tūnojo užmaršty.
Didysis kojos pirštas šiek tiek rėmėsi į batelių smakrą. Apsisukau. Susvyravau, bet nepargriuvau. Su grakščiu rankos mostu slunkiškai pakilo dešinė koja.
Sustingau, atsileidau.
Sustingau, atsileidau.
Mano judesiai labiau priminė beždžionių nerangumą. Bandžiau ištiesti kitą koją ir palinkti priešingon pusėn, kaip tąkart koncerte, kuomet iškėlusi galvą stovėjau prieš džiūgaujančią auditoriją. Kūrėme bendrą šokį, kuriam griežtai dirigavo mano judesiai.
Po kelių sekundžių atsidūriau ant žemės. Netekau vilties pakilti. Viduje jaučiau nemirštančią aistrą šokti, kurią, gaila, teks pažaboti.
Nukėplinau prie rankraščių ir stabtelėjau ties neužbaigtu kūriniu. Jį į redakciją privalėjau nusiųsti iki sekmadienio vakaro.
Tegul visas pasaulis išvysta, koks iš tiesų turėtų būti poeto šokis.