Spindi sniegas žvaigždutėm,
Miega žmonės seniai,
Languose tyliai budi
Mėnesienos vaikai.
 
Būt gerai prisiliesti
Prie baltos pilnaties,
Skaistų kelią nutiesti
Per aksomą nakties.
 
Galbūt paslaptys skleistųs
Ten dangaus gelmėje,
Ir nurimt žmogui leistų,
Gal suprastų save?
 
Gal suprastų širdim,
Nors minutę, trumpai,
Ko taip veržias aukštyn
Mėnesienos vaikai.
 
Et, namai, jūs namai!
Jūs kas kartą kiti,
Vis ilgies, vis dairais...
Kur tikri — nerandi.
 
Vėl bus rytas ir žemė
Šauks prie savo darbų,
Kad pamirštum kaip gera
Buvo būti vaiku.
 
Buvo būti svajonėj,
Jog kelionėj esi,
Kur laimingi bus žmonės,
Ir ne vienas — visi.