Tirštas rūkas sėdo ant purvinos žemės ir aš kartu su juo vis giliau grimzdau į vakaro šlapią žolę... Gėriau kvapą samanų, medžių, laukinių gėlių, o atmerktos akys palydėjo besileidžiančią saulę.
Pirštais stipriai sugniaužiau žolės krūmą ir lėtai traukdama ranką į viršų leidau delnui paplūsti krauju... O jis gražiai tekėjo... kaip tas mažas upelis anapus kalvos, tekėjo kaip pateka vakare mėnuo, kaip rytą saulė... Lėtai, pulsuojančiai... gražiai... Nebuvo skausmo... nebuvo minčių...
Baltos dvasios sklaidžiojo po orą ir tyliai šnibždėjosi... švelniai apklojo baltu rūku mano suglebusį kūną, nakčiai ir tyliai sekė pasakas mirusių dievų...
Stebėjau kaip viena po kitos, mirusios, baltosios dvasios kilo į dangų ir vis tolo ir tolo... galiausiai sustojusios nakčiai šviesdavo iš dangaus mažiems vabaliukams, kad nepasiklystų akinančioj tamsoj...
Ir mano lūpos prabilo, balsais dangaus ir žemės, upės dievų... tariau žodžius nepažystama kalba ir meldžiaus kažkam aukščiau, kas tyliai palietė mane ir užmigdė... sapnų dievas... galbūt?..
Tyliai grojo savo arkom angelai... susėdę aplink mano guolį rūkė žolę velniai... o mažosios fėjos kartu su požemio troliais sėjo aguonų laukus..
Viskas vyko aplink... viskas vyko šalia, bet aš nejutau jų prisilietimų, o muzika buvo tokia toluma... tolima...
Mano protas aptemo... manęs čia jau seniai nebebuvo... Išsiveržusi mano siela iš purvino kūno, kilo lengvais judesiais į aukštą žvaigždėtą dangų... ten... aukštai, kur net balsai angelų nebepasiektų manęs... ten... aukštai, kur svajos ir iliuzijos susilieja su visuma ir tampa amžina tyla.. o tyla reiškia judesio nebuvimą, tyla tai laiko sustojimas ir jo nebuvimas, nebuvimas ir minčių ir norų ir svajonių... ten... aukštai nebėra nieko... niekas niekad danguje neegzistuoja...
Ir įsižiebė dar vieną naktyje žvaigždė, dar viena siela pakilo už žemės nubrėžtų ribų... dar vienas žmogus tapo laisvas... dar vienas dangaus šviesulys tamsiajam pasauliui...