Iš taurės ant Tavo stalo
Angelams budriai stebint
ragavome
vyno, virtusio ašarom,
o ašaroms — vėl vynu,
kurį subrandino belaikis
nematomas Tavo Artumas...

... Motina tiesia raudoną
staltiesę savo Sūnui.
Sės prie to paties stalo,
eis per tą pačią ugnį...
Širdy kalavijas, o rankos
apglėbia vaiko būtį.

Dar ir dar kartą švęsti
Istoriją ištarto „Taip“,
Šviesą, ugny nežuvusią,
jūroj neskendusią, 
surinktus mus aplink
Taurę, sergėjant budriai
geriesiems dangaus Angelams.