Kada ramybė vyrauti turėtų po dangaus žvaigždėm,
Įsiklausyk — pasaulis šniokščia, bruzda, ūžia.
Kada jis ilsisi? Vis užimtas perdėm,
Nes gaudo grobį, nes papildo gūžį,

Nes auga, žydi, paberia vaisius,
Tik vandenims sustingus pamąstyt sustoja.
Atrodo, aistros baigė siautėt, siust,
Tačiau ir vėl — kas gimdo, kas rujoja.

Iš po nakties išmarginta pusnis
Gyvųjų šokio įmantriausiom pynėm.
Išeik ir tu šią dieną užrašyt
Nors varnai praskrendančiai kaip džiugiausią žinią,

Nes dūmą kamino tuoj vėjai išnešios,
O takas ištryptas šiokia tokia paguoda,
Kad rasi tą, kas leisis glėbesčiuot,
Kad ištirpdysi mieguistumą juodą.

Užteks tik spindulio pro ledo vitražus,
Ir vėl bruzdėsi, šniokši su pasauliu.
Gyvenimas per trumpas, per gražus — 
Nėra kaip jo su meškomis prasnaudžia.