Užsimerk...
Ir išgirsi kaip medžiai kvėpuoja,
Ir ką kalbasi žvaigždės danguj,
Ir ką upė nutyli...
Kitą rytą ateis tikrai naujas rytojus.
Bet sapnai pasiliks
Lyg pasąmonės vilkduobės gilios.
 
Nepabėgt tau nuo jų.
Nors pasaulis ten kitas –
Laikas brenda kreivu horizontu,
Nėra paralelių.
O jei tu gyveni net ne čia?
Žemė – mitas,
Ir iš tikro miegi,
Tik galvoji esą atsikėlus?
 
Ten jausmai karštesni nei ugnis,
Šaltesni negu ledas,
Žodžiai – smiltys,
Kurių niekada nesurinksi...
Čia – tik linijos tiesios:
Trikampiai ir prizmės, kvadratai –
Vien tik plokštumos visad ribojančios žingsnį.
 
Užsimerk...
Gal pajausi, kaip šaknys įauga į kūną,
Teka syvai – lava.
Ji netirpdo – kietėja.
Ir galbūt kada nors pasakysi:
„Nekeista, nes būna –
Žmonės du vienas kitą sutinka dar Žemėj.
Mylėjau...“