Likimas šaukia, laikas nelaukia, 
likimo ranka švelni ar sunki,  
tava valia, stiprybė jų neįveikia,  
deja, atėjus jų nepasirenki.         
Gal prašyt žvaigždės likimą papirkt,
jog nuimtų sunkias rankas nuo pečių, 
o nakties ramybėj nuolatos pasilikt  
ir kad saulė lydėtų nuo pat paryčių. 
Likimo pirštai suspaudę laiko, 
eini ten, kur veda tvirta ranka, 
tavo širdyje nebelieka nieko, o    
jausmų puokštė visiems skirta.
Jausmai ne daiktas – išmest negali,                             
vertingos dovanos – suvenyrai amžini,  
ir vidinį kančių kelią iškęsti turi –     
viskas blėsta – tu tolsti, nueini.  
Likimas šaukia, laikas nelaukia,  
deja, kelio pasirinkt jau nebegali,     
liko tamsa, o mes iš toli atplaukę,  
beliko ramybės trupinėliai tik keli.