Šventasis Jurgi, kodėl tik vieną slibiną nukovei?
Kiek daug dar jų, klastingų, žemėj liko!
Žiūrėk, kas nors valdžioj iškils, ant to užšoks ir joja
(Nejos juk išperos ant vargšo prasto, pliko).
 
Kiekvienas jų kitoks, kitu vardu vadinas.
Vienur godumas ir puikybė sprandą gremžia,
Kitur — pavydo kirminas nelaimėlį kankina,
O ten gi —juodas pyktis kunkuliuoja, verda.
 
Dar bjauresni, kurie už sienų žvalgos,
Plėšrius nagus į Lietuvėlę tiesia.
Paikom erelių plunksnom apsikaišę,
Prigrobti vėl į savo lizdą gviešias.
 
Ką besakyt — karaliaus dukrą buvo gint garbinga,
Tai ne lietuvį, kuris ką veikt su laisve nebežino.
Gal per lengvai gauta, kad greitai tarsi turguj pinga,
Net tėvų žemę bet kam parduot ketina!
 
Juk karžygys dar rastųs, kažkur tikrai jau auga.
Eiklaus tik žirgo, tavo ieties reikia,
Kuri mergaitę jauną, jos skaistų vaidą saugo,
Nelabojo kerus kaip dilgėles įveikia.
 
Atjok, kai vėl diena ryte ims brėkšti
Padėt žmonėms į savo kelią grįžti,
Padėki slibinus šalin nutėkšti,
Gyventi laisvėje laimingai pasiryžti.