Tu tikėjai, kad tuštumą skėlėm per pusę:
Padalijom – į naktį,
Padalijom – į rytą.
Nežinojai, kur tu
Ir kur aš tąsyk būsim,
Ir ant veido šešėliai lyg juodvarniai krito.
 
Ir dar sniegas nukrito nuo medžių viršūnių,
Virto vandeniu –
Plaukė ar gėrėsi žemėn...
Tie, kas plaukė – vis plaukia,
Kas gėrės – išdžiūna.
 
O rytai...
Jie taip pat kartais būna aptemę.
Ir nerasi ribos,
Kurią naktys nubrėžia.
Ir šešėlių nėra,
Ir tu nejauti slenksčio...
 
Kam dalinti perpus,
Jeigu tiesą suplėšę
Pasiliksim daugiau, ko taip patys nekenčiam?