jau šį kartą žiema neišeis
prie dubens jis pastatė stiklinę
būtų tikęs jam dūmas prie veido
tik skiltuvai ir ugnys apleido
nuo jo žvilgsnio įskilo ąsotis
banalu banalu ne tas žodis
jis kartos iš po delno ant lūpų
visko buvo ir šitiek nebuvo
ši žiema niekada neišeis
jis laikys ją namie uždarytą
pasispaudęs po stiklo taure  
ir įpils šilto pieno dėl svorio
nes paleisti jos niekaip nenori
ši žiema niekada neišeis
jis pririš ją prie durų ir staktos
jis ją dėsis po galva kasnakt
neišlakt šios žiemos neišlakt
nei iš butelio nei iš dubens
bet jis gers su žiema kaip jis gers
jis dar niekad taip smarkiai negėrė
baltumos tos ir medžių ir vėjo
jam akių dar nėkart neskaudėjo
tik jo bitės išskrido išėjo
ir tas katinas vėją įleidęs
tik žiema niekada neišeis
jis ją knygoms tarp lapų įspaus
kad laikytų tvirtai kad laikytų
ir visi kad įėję matytų
kad žiema niekada neišeis