Svaigstu svaigstu svaigstu... Seniai pamirštas jausmas rangosi kažur gelmėse. Ir aš išdavikiškai keliaklupsčiauju jam, tam magnetui, tam kitam poliui, nuo kurio negaliu atsijungti... Tarsi trys ežerai būtų susijungę į vieną ir sutekėje į tą uždarą ertmę viduje, kuri, maniau, jau seniai užpelkėjo. Maniau? Stovėjau tuose mauruose, žiūrėdama, kaip baltos kojos aplimpa stingstančia koše. Nebėra tau kur judėti, sakė ji. Žengsi pirmyn – nugrimsi, žengsi atgal – kitaip vaikščiosi.
Trys ežerai... Saulėkaitis, Žvaigždėrinkis, Kalnuotis. Jaučiu jų dugnu grumančius šaltmėčius upeliūkščius. Neramiai susvyruoja paviršius.
Einame ratu aplink Saulėkaitį. Labai tiksliu ratu. Tu negalvoji, kas išskobė šitą tikslumą? Meteoritas? Einančiųjų aplink pėdos? Suvijo suvijo, susuko susuko į apvalainą, išgaubtą, dūsaujantį, gosliai mąstantį ežerą. Baltsmėlis prasišviečia pro dumblus. Nulipdytas bangavimo, virpesio. Žengiu ant jo. Staiga nutvilko karštis. Ką jauti? Na, ką jauti? Širdis plaka kažkur apačioj. Pilve. Vis aštriau ir aštriau kapoja. Tyliu. Negaliu pasipriešinti. Negaliu taip paprastai imti ir ištraukti savo rankos iš tavo delno. Aš giržiu, kaip susidomėję pirštai sukrebžda. Nejudėdami uodžia tie maži kirminėliai. Tavo delnas šiurkštus, sakau mintyse, vaje, koks šiurkštus. O to smėlio švelnumas... Ką jauti? Viduje taip subanguoja, supurto, žengteliu pirmyn. Iš kur tokioj šviesoj prasideda audra? Ach – vėjas sukilo... Vėjas nuo horizonto... Tavo akys sklidinos to vėjo. Nusišluostai. Aplink maurai, o mano kojos – ant balto smėlio. Jaučiu, kaip jis gremžia pėdas. Grikši žodžiai tarp dantų. Einame toliau. Kodėl atėmei ranką – tavo nebylus maldavimas. Kodėl? Kodėl? kodėl? kodėl? – aidi smegenyse... nubanguoja vingiais, nugruma, srūva į tarpeklį. Šiandien taip šviesu, o aš vos įžiūriu taką. Taip šviesu! Negaliu išsivaduoti nuo tos šviesos. Kažkas viduje klykia, maldauja, rauda. Užspaudžiu jį iki švogždimo. Užremiu keliais. Parklupdei tu mane... Štai taip lengvai lengvai... Lyg į pienių patalą. O jų dar nėra. Kaipgi, juk dar nėra pienių? Koks pavasaris....
Naktį čia atsisipindi daug žvaigždžių, sakai. Kojos, įsikibkite Žaigždėrinkio liepto. Tvirčiau, tvirčiau! Tas tyvuliavimas... Mane blogai veikia tyvuliavimas. Svaigina. Nerandu atramos taškų, kuriuose galėtų užsifiksuoti mano akys. O tu radai... Matau, kad juos radai... Jie – manyje. Aš stoviu stipriai stipriai, jausdama kaip tarsi timpa virpa guminiai kaulai. Iki pat odos. Jeigu įdėtum strėlę... O gal jau ji ten buvo... Buvo? Nebegaliu kvėpuoti, sakai. Buvo...
Kam kam kam... Kirtimai. Berželiai tarsi arkos – viršūnėm šluoja kelmus. Senus stangrius kelmus bučiuoja lieknakamieniai. Štai vienas, antras, trečias... Arkų pašvaistė. Lyg palaiminimas virš galvų... Ne! Negalvok taip! Negalvokim... Nieko nebus. Visiškai nieko. Lengviau, kai negalvoji. Kai paprastai eini, perlipdamas per nukirstų pušų šakas. Keli vieną koją, po to antrą – perlipi. Ir vėl. Ir vėl taip. Staiga tu priartėji ir įsupi. Lengvai lengvai. Aš kybau ore. Žengti – kartoja raumenys formulę. Pabyra plaukai. Gelsva sruoga, ruda ir mano tikroji – tiesiai ant veido. Į lūpas, į ausis, į akis. Apsisuka aplink mane kirtimai. Lyg valsą šokčiau su jais! Lengvais žingsneliais prisiliečia lūpos.
Kalnuotis. Nerimastingai smingantis skardis. Įsitvėrę medžiai, medeliai, medokšniai, medeliukai, medukynai. Sustyguojam kamienus. Perbraukiam raibuliu. Gelmėj išnyra akordas – kodėl... kodėl... kodėl...