Prie anapus ribos
Šalta naktis. Užžėlęs namo slenkstis.
Šešėliai tamsūs klaidžioja takais.
Dangus aukštai pražydęs. Tingiai slenka
Sukrypęs mėnuo. Lenkiasi kitaip
Senieji medžiai, man priminę šeimą.
Tarytum vėlei šypsosi veidai...
Seniai tai buvo. Laikas tramdo geismą –
Neperžengt tos ribos. Nebeilgai
Stovės susenęs pilkas rąstų namas.
Neliks žymės. Sujaudinta vaizdų,
Paglostau pirštais vietą ties palange.
Skaudu labai. Veikiausiai netenku
Brangiausio savo turto ir nenoriai
Bandau pasukti tyliai atgalios.
Nejaugi viskas? Gūdžiai ūksi toliai...
Nejaugi viskas? Jau nesikartos
Rytinis šauksmas – jau saulužė kyla,
Lengvai delnuos prigludusi rasa...
Lenkiuos žemai gimtinei. Tyliai, tyliai
Žengiu atgal. Nejaugi niekada...