Tarnauti Dievui, Lietuvai ir žmogui...
Kieno pečiai galėtų tai pakelti,
Kai vien tarnaut — mažai atrodė?
— Mylėti žemėje, — sakei, — svarbiausia.
 
Ir tu mylėjai, nesvarstei, ar liko
Nors lašas meilės tau pačiam, pavargus
Kada šaukei išdrįst ateit prie Kristus
Ir Laisvei, Lietuvai paskirt gražiausius darbus.
 
Taip buvo tvirta jaust, kad tu kartu
Ant Sąjūdžio bangos laikai trispalvę,
Ir Sausio 13-ą meldei už mus
Aukščiausiojo apgint Tėvynę brangią.
 
Apgynė mus ir Lietuvą apgynė...
Dabar kai kas pamiršo tavo karštą maldą,
Kartu ir auką, skausmą begalinį,
Kada didvyriai atgulė į Vilniaus kalvą.
 
Kalti gyvieji, esame labai kalti,
Matyt, mažai drąsos savy turėjom
Įžiebti švyturį mus supančioj nakty,
Neleist užpūst iškelto deglo vėjui.
 
Tu išėjai pas Tėvą į dangaus namus,
Bet meilės kibirkštis mums tebešviečia,
Užtark palikusius šioj žemėje kaltus,
Paklydusius kely į tikrą TIESĄ.