Plyšimas
Atsiriboji žodžiais, nusistatymais ir genų raizginiais
Lyg nerūpėtų sienas išardyti
Ir dėsnius esamus išimtimis pažeist,
Jeigu nesugebi nuveikti nieko kito?
Tuštybės apraiškos... Nes aš — tai ne kiti.
Puikybė—- karceris. Užsidarai ir tūnai.
Susiliejimo ilgesiu užnuodyta rakštis
Vos tik suspurdi — vis giliau į kūną.
Būtis praplaukia drumzlinu srautu,
Kurio krantuos raistai, lakusis smėlis.
Dar ne prie kryžiaus prikalamas tu.
Kada laikai aukštyn rankas iškėlęs,
Tik pasiduodi — dėl savęs verki,
Užuot ribas karštais lašais nuplovęs.
Esu čia pat — arčiau, negu arti...
Iš akmenų susiręsta tvirtovė...
Toks tokią brazdinam. Nei durų, nei langų,
Nei vienas netariam: „Prašau, atidaryta..“
Kas pavadins gyvenimą lengvu?
Iš krešulių lipdytos visos plytos.
Atsilapoju, pakviečiu. Vėlu..
Tušti laukai. Nei skruzdėlės, nei paukščio.
Užkrito sniegas ant plaukų žilų.
Aš — ne kiti. Kodėl taip noriu kaukti?