Galbūt kelių vyno lašų
išriedėjusių iš Dievo akies.
Galbūt krepšelio kvepiančių samanų
Iš pačio miško širdies.

Galbūt vienišo vilko staugimo
lyg mažos mergaitės raudos.
Galbūt senos nuodėmės atleidimo
kaip galutinio posmo gaidos.

Turbūt trumpo preliudo delčios,
kad pabustų iš dirbtinio košmaro.
Turbūt šypsenos velnio karčios
ir truputį svaigulio maro.

Tikriausiai jis vertas ištirpt,
įsiliet į bevaisę galybę.
Ištrykšt, daugintis ir mirt,
praryt žemės kruopelę nebylią.