Neklausk, ką tau Tėvynė turi duoti,
Savęs paklausk — o tu ką jai davei?
Ar neknietėjo, kaip andai, išduoti?
Ar širdimi jai meilę dainavai?

Upelis, pieva — žemė ši po kojom
Kūrėjo nuo praamžių mums skirta,
Jei niekad nieko jai nepaaukojom,
Sakyk, ko  mūsų meilė teverta?

Tėvynė juk vienintelė — kaip saulė,
Kaip motina, kaip tėvas, kaip širdis...
Kaip vienas Dievo duotas mums pasaulis
Ir jo nemeilė ar nepražudys?

Neklauskim, ką Tėvynė turi duoti,
Paklauskime savęs — ką aš daviau?
Tada jau nebedrįsime dejuoti,
Tada tikrai gyvensime gražiau.