Puikuojasi aukštybėj nusklembta delčia,
Kol šviesulys ryškesnis nesirodo.
Jai brendo mintys būt pačia..pačia..pačia,
Kybot it žiburiui romantiškai virš sodo,
Tačiau kai blukti pradeda dangus,
Pirmos žaros vos vos paglamonėtas,
Pati pačiausia jau delčia nebus,
Ją lengvabūdiškai užmiršta net poetas.
Dabar madinga įvaizdį formuot
Iš silikono, grimo, prilipdytų sruogų,
Kokiam stilistui Mantui atsiduot,
Skambėti garsiai tarp tuščiausių puodų.
Gamta gudresnė už visas žvaigždes — 
Delčia už miško kuo greičiau nuniro.
Bus kitas laikas, reikia tik iškęst
Ant savo trūkumo netepus balto grimo.
O kad žmogus, betrokštantis šlovės, 
Suprastų padėtį ir nertų kur subręsti!
Akis bebadanti juk ne viena „žvaigždė“
Labiau pagilina ir taip jau juodą naktį...