Į tavo odos šilimą skverbiuos
Švelnia glamone it soti vampyrė. 
Ar justi baimę žingsniuos atsargiuos?
Svajonės perseno, sapnai negimę mirė.
Tarp pergamento ašaros išdžius
Sparčiau nei čia džiovintos gėlės.
Surepetuokim dieną. Iš pradžių, 
Ledinio šarvo žodžiais nepraskėlę,  
Nors nežinau, ko maža, dievaži, –
Paliesi – kraujas siausdamas putoja,
Pakinkęs kiaulę nors mane veži
Ir siūlai vandenį nusimazgojęs kojas. 
Sakyk, po to užmigti nebijai?
Namuos šviesos – kiek iš duobės žarijų,
Kur išsilydau. Ko tu parėjai,
Po to, kai žvilgsniai kartą išsiskyrė?
Kutent savimeilę? Iš juoko pravirkau...
Negarantuoju, ar tave pažįstu.
Jaučiu, kad lauki, jog paklusiu tau.
Brangi atrakcija.Teks užmokėt už viską
Didesnę kainą, nei kada manei,
Bet ir minkščiau, nei bet kada, gulėsi.
Lyg dvi gyvatės plyšę marškiniai
Ir karštos lūpos liečia odą vėsią...
Nakty nėra valdovų nei vergų –
Pilki šešėliai šliaužia per paviršių, 
Čia iki ryto likt neatsargu –
Ką tu žinai – galbūt neišsipirksi?
Neišskaitai, kas žibančiuos vyzdžiuos.
Manai, aistra? Tada galvok iš naujo.
Abudu dūstam geismo bučiniuos –
Žudysiu švelniai, nepraliejant kraujo.