Mano niekad negimęs,
Bet mylintis broli,
Iš sapnų, ateities, paukščio skrydžio, iš rūko –
Šiąnakt vėl sugrįžai.
Pasakyt kažką nori?
Ar tavam vienišumui artumo pritrūko?
 
Mano broli,
Dienom įsistiklinęs langus,
Langines užsivėręs, kad saulė neliestų
Tau išbalusio veido...
 
Nieks niekad nelanko
Dar negimusių mirusių užmiršto miesto.
 
Todėl tu ateini –
Drąsiai peržengi slenkstį,
Kai tamsa klaupias žemei, tyla liečia dangų –
Kad širdim prisiglaustum?
 
Užeik –
Aš uždengsiu
Tavo rankomis tai,
Kas prasmės nebetenka...