Tą popietę Mykoliukas ilgai klaidžiojo miško glūdumoje. Gyvybė smelkėsi į plaukus, akis, švelniai kuteno nosį ir vis prasilenkdavo su berniuku. „Tiek daug žibuoklių dar neteko regėti niekur kitur!” – nuolat kartojo jaunuolio širdis. Vėjas jų į rankas įbruko visą kuokštą. Po vienų sutiktuvių Mykoliukas jau buvo pasirengęs sutikti dar vieną ypatingą svečią.
Auksė – štai koks jos buvo vardas. Tiesa, traukinys į Vilnių gerokai vėlavo. Galbūt dėl to keleiviai išlipo tokie nelaimingi. Auksė ypatingai blaškėsi, lyg nematytus padarus būtų išvydusi. Kiekvienam tenka apsiprasti naujose apylinkėse.
O žibuoklėms kiekvienas žąlantis klodas buvo artimas ir pasiilgtas.
Mykoliuko smalsus žvilgsnis susidūrė su Auksės akimis. Jis visai pamiršo įteikti jaunystės nubučiuotas gėles. Bet juk taip įdomu susipažinti su svečiu. Tuo labiau, jog Auksė daugiau nebebus svetima.
Mykoliukui buvo sunku perprasti mergaitės elgesį. Auksė tarytum su sesutėmis sukiojosi aplink naujuosius namus, uostydama ir apjuokdama kiekvieną žibuoklių žiedlapį.
Tuomet vyko fotosintezė.
Jaunystės nubučiuotais kūnais teka tas pats gyvybingas eliksyras.
„Ak, Aukse, tu privalai išvysti tą mišką su žibuoklėmis. Jos – tikra retenybė! Bet kai atskrieja su visu pulku, jų pėdomis nuseka daugybė svečių“, – kartą pasakojo Mykoliukas. Jis sugriebė Auksei už gležnų rankyčių ir jaunuoliai tekini nudūmė į mišką.
Ir taip kiekvieną balandžio popietę jie klaidžiojo miško glūdumoje. Su žibuoklėmis. Auksė krykštavo, žaidė.
Ji čia pasiliks labai ilgam. Bilieto atgal dar niekas neturi.
O kad ir iškeliaus žibuoklės, jos tikrai sugrįš. Jų į delną tilps vis daugiau ir daugiau.
Ak, stebuklai vyksta čia pat, visai šalia. Jie išsprogsta kartu su pumpurais.
Auksė – ne išimtis.