Teisingai pasakyta: reikia bijoti sudužimo
Kai lemties laivas užplaukia ant seklumos*.
Eilėraštis neranda rimo.
Mana širdis tamsos nebebijos.

Kruvina saulė vakarais leidžiasi,
Per ploną ledą atminties gijos pabėga.
Kur palaidoti slegiančią nežinią,
Kad nesudygtų pro prisiminimų sniegą?

Vėjas pradeda žvaigždžių sonatą,
Paklydus snaigė nukrenta ant delno.
Aš – kaip tasai lapkritis.
Mano jausmų nieks neapmaldo.

Vėjuotas ir tuščias atslenka ruduo,
Tik savyje griuždantį nerimą talpina.
Blykstelėjo gyvybės balzamas nuoduos.
Nieko nėra. Nėra iki apsvaigimo.

*Perfrazuoti Romeo žodžiai iš W. Shakespeare'o dramos „Romeo ir Džiuljeta“ (patys paskutiniai iš I veiksmo IV scenos [ruošiantis eiti Į Kapulečių balių])