Toks žemas ir slogus  rudens dangus...
Lyg takas bokštas danguje įsmigęs.
Koks mažutėlis aš ir man baugu
Tarp žemės ir tarp amžinybės.
 
Kokia beribė, amžina tyla,
Apgobus baltą bokšto kryžių.
Ištirpsiu ten, išnyksiu erdvėse,
Besparnį kūną dūlėt palikęs.
 
O gal grąžins lemtis rasos lašu,
Spindėsiu ašara ant balto skruosto.
Nebūsiu aš, grąžintas nebylus —
Kaip smilga, kai ašmenys paglosto...
 
O, tylinti galia, ar tu girdi
Atlapos širdies bekalbę maldą?
Deja vu* mirtie, gyvenimu girti
Ir Žodžiu, kur gyvastį užvaldęs.
 
*Déjà vu (pr. [deʒa vy], sk. dėža vu, liet. jau matyta, arba paramnezija) – įspūdis, kad kažkas jau yra išgyventa anksčiau, nors iš tiesų tai išgyvenama pirmą kartą