Ten, už posūkio, sninga rytojum iš atvirkščio laiko,
Ten turbūt jau gilu, išgyventa tik tiek, kiek nebūtina,
Košia kiaurai šviesa, nors dangus ne į mus nusitaiko,
Tuščias laiko peronas, tik bėgiuose skyla  minutės.

Į skirtingas puses gaudom orą, kol stotys prasikala,
Akyse skauda sniegas ir šaltis kartojas į šviesą,
Geležis nejautri, taip galėtum per amžius klausytis,
Juk nebūtina jausti, užtektų baltai  prisiliesti

Ir gyventi bet kur, atmintis turi spalvą ir skonį,
Nežinojom tada, buvom vieno klampumo ir kraujo,
O dabar šaltas nuotolis gremžia vėjuotą raudonį
Nuo įskilusių lūpų, taip saldžiai vėjuota, ragaujam

Neišbūtą rytojų, kur šalčio žvynai sunkiai gliaudos,
Kur akli traukiniai nebemoka sulaukti negrįžtančių,
Apšerkšnijusios delno rainelės seniai nebeskauda,
Tik žiema atnašauja mėnulio tuštėjantį lizdą.