Pagaliau

Pagaliau iš pilkų debesų ėmė dangiška kristi mana —
Tas, kas ciesoriaus — ciesoriui, o kas elgetos — elgetai.
Po rudens darganos turi gyvastį vėtyt žiema,
Nes jėgas augalų gemalams reikia laiko į mirksnį sutelkti.
Turi šaltis prisukti, priveržti gyvo vandens tamprias spyruokles,
Kad iš pumpuro narvo išlįstų į laisvę pavasario šilkas,
Turi viskas po gruodu nuščiūt, kad raiškiau nuskambėtų žinia,
Nupokšėjus iš pirmo perkūno žaibuojančio vytinio kilpos.
O kol kas snaigės skraido ore kaip pavieniai balti mašalai
Virš bebalsių laukų užmerktom smilgų kuokštų blakstienom.
Laikas traukt prie ugnies, nes matau, kad visai sušalai — 
Kiek begaudei snaiges, į rankas nė vienos nepaėmęs.
Dar dienelė kita, ir kapstysim užklotus kelius,
Ir užklimpę pusny gal ne kartą keiksnosim,
Bet ilgiausiom naktim susapnuosime klonius žalius,
Iš pilkų debesų gavę progą nurimti, sustoti,
Pasvajot, susiglausti, suprast, kad sočiausias ne tas,
Kurs pyragais saldžiais nepaliaudamas minta.
Dangiškoji mana bus teisingai visiems paduota,
Bent jau tiems, kas žinos, kad ne rankomis reikia ją imti...

 
Nijolena