Saulėlydis

Didingas, šiek tiek kraujuojantis, bet vis dar geltonas kamuolys po ilgo triūso  pamažu slenka žemyn. Jis atsimuša į jūros bangas, tada šiek tiek įbrenda į druskingą vandenį ir tarsi atsisveikindamas ilgai moja ranka.
Jeigu nebūtų druskos, gal didingi rankos mostai kaipmat nugarmėtų į gelmes.
Kartais be proto sunku ištrūkti iš savo paties likimo. Eini, kartkartėmis sustoji, sutinki keleivį, jį užkalbini ir toliau eini... Tačiau nė nenumanai galutinio kelionės taško. Gal tik tiek, kiek sąžinė į ausį kužda.
O tada apsidairai –  ir tau jau laikas moti ranka. Kai garvežys reikalauja paskubėti, nebelieka laiko perkelti juodraščio eilių į nesuteptą skiautę.
Jei velniui tarnavai – ilgai dar nepasieksi jūros dugno ir blaškysiesi paviršiuje, vos vos įmerkdamas kojas. Jei gėrį skleidei – iš tavo paskutinio atodūsio žmonės kurs peizažus.
Diena keliauja vakarop. Miestas netrukus paskęs žiburiuose.
Beldžiasi saulėlydis.
GruoblėtaMūza