tavo mėlstančios lūpos
primena dangų nakties užkalbėtą
ir kaskart man paliekant prašai
neužtrenkt
nors plyšelį palikti
vilties
tavo pirštai kaulėti
juokiesi - vorų skeletai
apgraibom ryto pulsą užčiuopi
ir linkteli
gesk ir nekviesk
nesimelsk nes karalius ateiti negali
neateis nes tau laikas pas jį ir žinai
graudulingu verksmu šiąnakt aidės ilgesio vyriai
kolei vakaro šviesos nuslinks tau ant lūpų ir štampą padės

tu tampi dangumi užkalbėtu nebyliai

trinkt