Gyveną rozų Švinciąneliuos tokia sana bąbutie.
Metų jau bąbutei buvą daug, cieli aštuoniastdešims pinki.
Gyveną bąbutė Švinciąneliuos ne nuo gimimą.
Gimus buvą bąbutie Dotenėnuosu, kaimi tokiam nuo Švinciąnelių keli kilometrai.
Daug visako matie, gimė do prie lenkų, lenkiškąn mąkykląn ėją.
Lenkų kalbų gerai mąkėja.
Pats gi Pilsudskys iš Švincionių rajoną kilys, nuo Zalavą, jau ti bišky labiau un Vilnių, prie Pabradei.
Pabradė tai ti jau suvisu vien lenkai, ė Švinciąneliuos i lietuvių, i lenkų, i belarusų, i staravierų iš Rasiejąs yr, visako po biškiui.
Linksma buvą vaikystėj mergiotei – gyvulius ganė, Žeimenoj maudės, Sudatų ežeri maudės, miškuos rinkdavą uogas.
Do ir pasbovydavą su vaikais – un traukinią bėgių mažus akmenukus dėdavą ir dabodavą, kap traukiniui važiuojunt anys iššauna iš po tekinių gelažinių.
Rozų šite bovijuntis tokis akmenukas mergiotei kakton inšovė, tai gryžą namo mergiotė bliaudama, i visa morda kraujais atsibuzojus.
Tai do gerai, kad ne akin, ot būt merga vienu akiu likus, kai antikristas.
Ai gavą bizūną tadu šiknon i nuo momos, i nuo tievą.
Nuo tadu liką šramas mergiotei un kaktos.
Sarmatydavąs ana šitą šramą, i mergai kaimi juokdavąs, kad ana tokia suskoliečyjus, vadindavą skeltakakti.
Paskui buvą karas.
Bais nespakainai gyveną Dotenėnuos visa šeimyną per karų, strošna buvą.
Lėktuvai ūždavą naktim, bombas ti tolumoj prie miestelią svaidie, saldackų traukinį buvą nuvertį nuo bėgių.
Ale baiki, vis tiek jaunimas susrinkdavą kaimą kuokynėn po darbų, aidavą visi šokt tai polkąs, tai kazoką.
Mergioty bernai šidydavą, šokt nekviesdavą, sakydavą ko tu cia skeltakakte šokiuosan atajai, un tavi gi niekas nedabas.
Ale paskui insdaboją, kad baiki merga, tai jau būdavą tai vienas, tai kitas pašokena.
Paskui ažeją savietai.
Prie savietų Švincioneliai bais išaugą, išgražėją, ė Doteniėnuos buvą kalchozas, ferma.
Pastatė savietai Švinciąneliuos kambikormų, plytiny, liejinius.
Žmones dirbą, namus staties, daugiabucių daug buvą pastatyta pinkiaaušcių dideliais lungais.
Bąbutie, tadu do mergiotie, pradziąj kalchozi dirbą, ė paskui ištekėjus Švinciąneliuosan pervažiavą.
Dirbą pradzioj ligininėj valytąju, paskui Švincionysan važinėdavą, dirbą siuvimą fabriki.
Švincionelių stoty kasinyki dirbą, gorsavieti prie popierių – ko tik nedirbą motera par visų amželį.
Darbšti buvą, talkava boba, i dziedas buvą talkavas.
Ažauginą anys su dziedu dukrų vienturty.
Dziedas jau pamiris pinkti metai, ė dukra Vilniuj dabar gyvena.
Bagota dabar dukra, ažu biznieriaus ištekėją, tai dabar užsieniuosna tik važinėja.
Tai jai Turkijąn, tai jai Tailandan, tai do kur, ė par momų atvažiuot neraikia.
Pazvanyja kadu ne kadu, pasigiria kad kokį tai modnų zarzulį nuspirką, arbe kokiu mašinu važinėja vė nauju.
Nepaklausia net kaip sveikata bobąs.
Abydna, kad dukra tokia, ė atrodą teip su dziedu storojąs, visakų davė, auklėjąą, mislyją dukrų geru žmogum pasaulin palaist.
Ale gi nesgavą, i kas daryt dabar.
Anūkais tai irgi nėr ko dyvyjas.
Par bobų buvą du anūkai, abu berniokai.
Negerūs buvą anūkai, par bobutį būdavą vaikystėj atvažiuoja, tai tik žvyngia, bąbutį sanų abežoja, vaipąs.
Paskui kai paaugą, tai būdavą tik šliojas pakumpiais su Švincionėlių mergom, i ne rimtom mergom, ale patūsom kokiom tai, šavalkąm vietinėm.
Dą mąkykląs buvą nebaigy, ale dabok jau i girti būdavą paraina, i būdavą kad suvisu neparaina, naktuja kur tai, musi par mergas tas pacias.
I nieką negalėdavą bąbutie pasakyt, anys apsisuky vė par mergas, vė jiem gert, vadalotis pakumpiais.
Dukra toža jokios rodąs net nemislyją daryt, do i momų būdavą aprėkia, kų tu cia ūtaryji, gerūs maną vaikai, šiuolaikiniai, cia tu nesupranti kad dabar jaunimui pramągaut raikia.
Nu i pramągavąą anūkai, ė bąbutie būdavą viena bulbas kasa, malkas tūsą pirkion, sunku sanai bobai, ale gi kas daryt, kai iš anūkų jokios pamačies nier.
Dabar jau suvisu anūkai neatvažiuoja, vienas užsienin išsigrūdys, kitas kokių tai savą firmų atadarė, parduotuvy, sarmata i sakyt, kuom targuja – seksą prekėm.
Buktai dabar bais visi perka tas seksą prekes, visiem raikia, pinigai bais dideli aina.
Ė babutė anūkam neinterasna visai.
Nu kų darysi, musi dabar šite raikia...
Ale sanais laikais šite nebūt buvį, padarytų grait rodų.
Abydyjos sana bąbutie, būdavą i ašarų nubraukia.
Sumislyją boba prie Sudatų ažerą nueit, kur jaunystėj maudydavąs.
Geri laikai buvą – ažeri maudąs, ė ažeras prie gelžkelią, traukiniai aina, ažu mišką saulė laidzias...
Malonu dabar prismint visakas, ale nesugrįš jau tos dienąs.
I tie visi draugai, su katarais ažeri maudydavąs, jau čiut ne visi po žemėm pakavoti.
Mažai jau liką su kuom pautaryt, papletkaut, dabok pamirė tai viena padružkie, tai dabok kita.
Grait gyvenimas praają, ė atrodą kad do suvisu negyvinta.
Zara i paciai mirt priseis.
Ažeras sudatų netoli nuo Švinciąnelių, trys kilometrai palei gelžkelį ainunt.
Dabar šita ažeran kanalizacija palaista, tai ažušiktas, ažpaskudytas brudu ažeras, dvokia šuniu pastipusiu.
Pavargą bąbutė kol nuveją iki ažerą.
Iš tolą jautė, kad dvokia ažeras grynu šūdu.
Un ažerą viršaus žydi žaliai kokis tai dumblas, britkus unduo.
Abydna bąbutei šitokį ažerų matyt.
I nemožna buvą kitur palaist šito kanalizacija?
Pasrėmė bobutė un lazdos, daboja ažeran, i mislyja:
„Ažpaskudytas ažeras, kai dūšiąs maną anūkų“.