Alma Mater stogai - ne stogai, bet karūnos,
Po jomis budi amžių tauri išmintis,
O jos sienos - ne akmenys, plytos, bet runos,
Kalba, byla, kad rodos - senovė atgis.

Vėl prisikelia beržas, palinkęs po langu,
Kur įmynė Sarbievijus savo pėdas,
Paskui jį jau poetų plejados atžengia
Ir prakalbina jautriai aisiąsias stygas.

Čia tarp posmų sopių ir storų foliantų
Meldžias plunksna kiekvieno jų mūzai savai,
Štai Kraševskis, Mickevičius Lietuvai lenkias,
Ji kaip nuotaka rengias, ir tiesias sparnai.

Nemirtinga būk, žeme, - jos valdovai nemarūs
Vis dar budi piliakalniuos ir pilyse,
Kas mums karas, kas badas, kas maras,
Jei gyva tarsi ašara mums tebesi.

Nors po mūšių baisių sukilimo
Užverta, Alma Mater, tu caro buvai,
Bet poetų balsai audrose neužkimo,
Beldės tavo pavėnėn ir kilo pulkais.

Parašei, Baranauskai, kaip kerta šilelį,
Kaip dūsauja virš miško aptemęs dangus,
Parašei, kad išgelbėt jis Lietuvą gali,
kad jis šventas, kad buvo ir bus.

Ne, poetai, visų neminėsiu,
Šitiek amžių prabėgo kaip mirksnis žilų,
Alma Mater stovės, jei stovėsim
Savo lyra - praverti jos užsklandas vėlei galiu.